Eurovelo – dviraciais Europoje

Maršrutas, apvalintas iki miestų: http://www.mapmyrun.com/route/af/hamburg-paris/294128613601367325

Ištraukos iš Mėjos rašyto į sąsiuvinį teksto. Galima laikyti tai oficialiu žygio logu.

2010 09 05 Keltas į Kylį

Lenktynės baigėsi. Kas bus toliau? Nežinia. Bet užtatai žinia kas buvo. Baisiai daug bėgimo: penktadienio naktis, trečia valanda ryto (vadinasi jau šeštadienis) ir klausimas: pamiegam ar varom iki galo? O varymas tik su “bulgarke” ir “svarke”. Vardan sveikų galūnių. Pamiegam. Šeštadienis. Devinta ryto. Pradedam tikrą bėgimo maratoną. BĖGAM. LEKIAM. Virinam. Kalam. Sukam. Pjaunam. Dažom. Ieškom. Dar kartą ieškom. Ir dar ir dar ir dar. Trečią po pietų paaiškėja, kad kartu daiktų nespėsim susirinkti. Esu su G. mama iškomandiruojama namo to padaryti. Desperatiškai (oi tikrai taip!) tą darau. Renku renku renku. Ką pamiršau! Ką? Nerandu pompos, pamirštu pypkių tabaką. Daiktų per daug. Niekas netelpa!

Continue reading →

Dvi naktys Bolonijos miškų parke ir dvi naktys viešbutuke. Viešbutį gavom kiek stebuklingai, kaip ir viskas šioje kelionėje yra šiek tiek mistiška (nelabai man tas žodis, bet geresnio kol kas nerandu). Kai savninkas padavė viešbučio kambario raktą – pamatėm, kad gavom tryliktą kambarį.

Paryžius vis dar bando gyventi “padidinto” saugumo sąlygomis. Geriau jau nebandytų, nes fiktyvus saugumas daug blogiau nei jokio. Metro periodiškai groja tą pačią dainelę apie tai, kad pamačius įtartinus ryšulius reikia apie tai pranešti. Stotyje pilna apsaugos žmonių. Tik tiek, kad pilna. Atsipalaidavę. Kas bent kiek įsivaizduoja – atsipalaidavęs karys tikrai nieko gero. Stovi sau prie įėjimo, rūko, pokštauja su mergiotėmis. Nešant daiktus į saugojimo kamerą visus nešulius peršviečia ir reikia praeiti pro metalo detektorių. Vakare, prisimečiau kvaiša išsižiojusiu turistu, uždaviau porą idiotiškų klausimų, pasidėjom bagažą, po to, kek vėliau dar kartą praėjau pro metalo detektorių iškėlęs rankoj piniginę – detektorius pypė, bet mane praleido. Nes rodžiau pirštu į iškeltą piniginę ir marmaliavau kažką savo kalba. Tiek to saugumo.

Atbuvę dienas iki autobuso turėjom viską susipakuot ir persipakuot, kad tilptume ir paneštume viską vienu ypu. Dviračius vis dėl to nusprendėm vežtis. Supakuoti į patogius ryšuuliukus. Tam juos reikėjo išardyt. Ta proga surengėm nedidelį performansą “dviračių ardymas Paryžiuje”. Susiradom visai netolimą parkelį, kad lengviau būtų atsitransportuot išardytus. Ir ardėme. Ardėme viską. Iki stipino. Žmonės, ėję pro šalį stebėdavosi ir nesuprasdavo kas čia. Sėdi du. Ir ardo dviračius. Vienas toks treninguotas, na tai dar galima suprasti. Bet kita. Žavi raudonplaukė mergaičiukė sėdi ant suolelio parke ir išsukinėja stipinus iš rato. Išsuka ir deda tvarkingai į krūveles. Susikaupusi tokia. Atrodė nepakartojamai, gaila, kad rankos buvo tiek purvinos, kad neprisikasiau iki fotiko. Dar kaip sykis pasitaikė parke policijos reidas. Ar kažkas ten buvo nutikę ar ką, bet parke lakstė būrys policininkų, kai kurie tiesiogine prasme – bėgiojo. Supakavo kelis juodaodžius buvusius greta. Dar lakstė, kažko kibo prie vietinių “parkinių”. Į mus, ardančius dviračius parke ant suoliuko ir policininkai žiūrėjo išpūtę akis. Labai išpūtę dideles policininkiškas akis. Nieko nepaklausė. Išardėm dviračius, susipakavom gražiai maistine plėvele. atsisveikinom su šalia atėjusiu pagert šampano verslininkiškos išvaizdos vyruku. Man pasirodė, kad švenčia gal ką. Atėjo vienas į parką per lietų, susivyniojo diplomatą į maišiuką, atsikimšo butelį šampano.

Truputuką už abu. Mes ir traumos žygio metu. Aplink Briuselį man atsitiko tricepso apatinės dalies ties alkūne nedidelis uždegimas. Per daug svorio daviau rankoms, bet čia labiau su susiję su įtemptu eismu. Dvi dienos pipirinio pleistro pagydė. Mėjai karts nuo karto pamasažuodavau kojas, kiek padėdavo, bet pačioj pabaigoj visvien ištiko nedidukas kelių bei keturgalvių šlaunies uždegumukas. Ant kelių pipirinis pleistras laikėsi labai sunkiai – labiausiai judanti dalis viso žygio metu. Paryžiuje vaistinėje nukovėm ketaprofeno tepalą. Paryžiuje pigūs vaistai.

Kadangi Mėja viską paslaptingai rašė į sąsiuvinį, tai apie save ji parašys pati. Aš pabandysiu kažkiek apie save.

Aš ir prancūzai. Daug kartų bandžiau, įvairiai ir tai davė rezultatų. Labai įdėmiai juos stebėjau, stengdavausi kiekvieną kartą išjungti visas išankstines nuostatas ir pradėti nuo nulio. Pasiteisino. Pastebėjau, kad tik man prabilus kuria nors “užsienio” kalba prancūzai pasimeta. Dažnai pasimeta tiek, kad pamiršta viską pasaulyje. Juos ištinka toks kultūrinis, matyt, šokas, kad tolimesnis bendravimas tampa labai sunkus arba neįmanomas. Daug geriau nuo pat pradžių sekėsi bendrauti su negrynais prancūzais, jų šitas barjeras buvo mažas arba bevaik visai niekinis. Bet kai jau atradau barjerą – pradėjau susikalbėti. Paprasta, tiesiog žinojau, kad eiga bus maždaug tokia: kontaktas – isterija – nuraminimas – klausimas – atsakymas. Ir panašiai. Šiaip patys prancūzai beprotiškai draugiški ir mieli, gal net mielesni nei vokiečiai, tokie tikresni, gyvesni, ne tokie sintetiškai saldūs ir determinuoti. Beveik visur pamatę varlinėjančius mus su žemėlapiu patys užkalbina, parodo kelia, pataria. “Dont go to Bolonian woods at night”, bosu Paryžiaus naktyje sako paryžietis, “You can meet funny people there”. Žinotų jis…

Aš ir eismas Paryžiuje. Dėl šio tai tikrai turėjau išankstinę nuostatą. Turėjau nuostatą, kad važinėja jie beprotiškai. Nieko panašaus. Turint omenyje, kad tai yra megapolis, eismas jame labai tvarkingas. Gan greitai pastebėjau, kad tik išoriškai čia atrodo netvarkėlė, viskas pakankamai gerai sustyguota, tarpusavyje visi labai atidūs. Taip, lenda, bet jei nelįsi tokiame dideliame mieste tai greičiausiai per jį važiuosi savaitę. Bet lendančius visi praleidžia. Praleidžia be jokio pykčio. Visas eismas be jokio pykčio. Per penkias dienas nematėm nė vienos avarijos, net menkutės.

Aš ir Ultima Thule. Savo fizinių galimybių šiame žygyje man asmeniškai perženginėti beveik nereikėjo. Gan greitai pripratau miegoti ant plikos žemės, bet tai man visad patikdavo. Kiek sunkiau buvo priprasti prie “drėgnų servetėlių asmeninės higienos” dietos. Bet ir tai įmanoma. Geriausia ką pavyko padaryti šiame žygyje – neplanuoti. Neplanuoti beveik nieko. Sukaupti visą drasą ir pasakyti: “Pasauli, aš visas tavo. Šoku į tavo verpetus, kas bus tas bus”. Ir suveikė. Nematavau kilometrų, nematavau laiko, laikydavau žygio kryptį, bet tik tiek. Ir kažkuriuo metu panirau į saldžią pirmykštę transendenciją, į tokią būseną kai laikas nebeegzistuoja, laikas nebeturi jokios prasmės. Atsikeli pailsėjęs, atsigeri kavos, susipakuoji daiktus ir važiuoji. Važiuoji kol gali važiuoti. Kol yra jėgų, kol matai kelią. Kai nabegali važiuoti – įsikuri nakvynei. Viskas šalia pat kelio, beveik nenutoldavom nuo kelio daugiau kaip kelis šimtus metrų. Amžinas rekonstruktorių galvos skausmas – turi žinių, kurių turėti neturi, jei nori visiškai perimti tam tikrą gyvenimo būdą. Taip ir aš – kad ir kaip stengčiausi pamiršti laikrodį, bet žinau tokį esant ir tas mane ribojo. Bet eksperimentas pavyko.

Aš ir navigacijos miestuose algoritmas. Miestų važiavom daugybę, visų jų popierinių žemėlapių turėti neįmanoma. GPS neėmiau. Nebūtinas, labai nebūtinas atributas. Tai per kažkiek bandymų ir klaidų išvedžiau patogiausią algoritmą navigacijai: iki miesto centro praktiškai kiekviename mieste yra nurodantys ženklai. Pasiekus centrą imu azimutą į man reikiamą kryptį ir labiausiai artimomis šiam azimutui gatvėmis važiuoju periferijon. Kažkurioje periferijos dalyje prasideda man tinkantys nurodantys ženklai į kitus miestus. Paprasta.

Aš ir powertape’as bei kiti smulkūs remontai. Ši stebuklinga juostelė gelbėjo daugybę kartų – nuo tada, kai nulūžo mano priekinės lemputės stikliukas iki tada, kai Paryžiaus stotyje įskėliau vyno butelį. Nudužo butelio gabaliukas, atsirado mažytė skylutė, pats butelys irgi įskilo. Pataisėm powertape’u. Kaip ir priklauso. Laikė puikiai ir buvo labai juokinga. Mano keistu būdu suklijuotas ventilis, net pats nustebau, laikė visas likusias dienas. Šiek tiek nusileisdavo slėgis, matyt per tą vietą kur surišta virvele. Bet avarinis būdas sutaisyti ventilį neblogas.

O štai stiklas dukart į tą pačią vietą duria. Ir duria kaip tik tuo metu, kai aš važiuoju ir mąsrau, kad su tokia plika padanga keista, kad tik su viena skyle būsiu pravažiavęs apie pusantro tūkstančio.

Po to dar tą pačią dieną, oi, pasirodo tai buvo vakar, važiuodamas pajuntu taukštelėjimą per koją, kaip geru akmenuku iš po rato. Dairausi, mašinų nėr, iš po Mėjos dviračio šitaip – nerealu. Pažiūriu į koją – paukščio kleksas. Iš aukštai kirto matyt.

Po to tą pačią dieną, vakar, nulūžo mano galinio rato ventilis. Spėkit ar turėjau atsarginę kamerą – kaipgis, Vokietija, automatų ir mygtukų šalis taip išlepino su kamerų automatais ant kiekvieno kampo, kad nusipirkti taip ir pamiršau. Nes gi “čia pat, už kiekvieno kampo”. Klijavau lopą su pradurta skylute, maudamas ant ventilio, tada dar vieną ant to lopo, tada kraštus perrišau kapronine virvele – aplink ventilį. Iki Paryžiaus tuo metu 35 km. Net pats nustebau – stumti neteko, vakare, apie 21 val. (LT laiku) pasiekėm Paryžių. Iki to – teko pavažiuot keliais panašiais į magistrales, po to dar nesibaigiančiais miestais-priemiesčiais ir taip toliau ir panašiai. Apie dešimtą (LT laiku) kai prisėdom ant suoliuko atsipūsti bent šiek tiek, nuo eismo, nuo nuovargio, nuo visko, pastebėjom, kad “kabom” tik ant adrenalino, jei tas baigtųsi sukiužtume vietoj kaip numestos marionetės. Mėja pamiršo (matyt nuo streso) Vilniaus pavadinimą. “Tas miestas, kuriame gyvenam”. Maždaug taip. Ir tikriausiai ilgiausias numintas atstumas per visą kelionę.

Gal nuo per minkštų patalų, gal nuo per šiltos aplinkos, kas, kad atsidarius langą visą naktį kamavo Gombrovičiškas klausimas: “kur jie? ir ką daro ta negyva varna karjere?”

Lenkiau pirštus skaičiuodamas per 22 dienas sutiktus gyvūnus. Paukščiai nesiskaito, žinduoliai. Tai štai.

• Kylije parke sutikome ežiuką.
• Vokietijoje berods mačiau kiškį.
• Vokietijoje paskutiniame kempinge olose gyveno kiškučiai arba triušiai. Neapsakomas vaizdas kai jie dūksta ir laksto (keliolika o gal daugiau) lempų apšviestoje kempingo pievutėje. Nežinau ar skaičiuojasi šitie, nes gal ir naminiai.
• Olandijoje sutikome naminį kačiuką, jis leidosi paglostomas. Su antkakliuku.
• Olandijoje Tiel mieste sutikome kačiuką medyje. Labai jaunutį, iššoko mūsų pasveikinti, pažaidė su kuprinių raištukais. Ne, sakė, nevažiuosiu su jumis, truputi va palydėsiu, sakė. Pasėdėsiu po to čia po savo medžiu ir pažiūrėsiu kaip jūs važiuojat saulei leidžiantis. Bet toks rankinis buvo, tarsi naminis, šalia pat sodyba.
• Netoli Briuselio Mėja matė kiškutį.
• Belgijos – Prancūzijos pasienyje sutikom jaunutį kiškutį. Palei upelį, graužė žolę.

Ir tai viskas? 22 dienos gamtoje, nematėm daugiau jokio gyvūno. Kritusi varna nesiskaito, ką ta varna darė molio karjere? Kur dingo motinos Europos gyvūnai? Lietuvoje per savaitgalį daugiau pamatau. Kodėl varna karjere?

Tiesą pasakius dėl stipusių paukščių – pastebėjau dar bebaigiant Vokietiją. Jie sau guli. Tokie kaip nukrito. Jų niekas nesuėda. Nemačiau nė vieno laukinio ar benamio šuns nei katės. Vienur kitur pakelėj dar styro ženklas įspėjantis apie iššokančius į kelią gyvūnus, bet jų nematėme. Jei medžiotojai kažką medžioja, tai, matyt, dar yra ką…

Papaišiau vaizdžiai kaip mynėm, baksėjau peliuku tik per didesnius aplankytus miestus. Šiaip jei kas susidarėte vaizdą iš ankstesnių pasakojimų, kad mes čia tik krykštavom, fotkinomės ir valgėm ledus – tai šiek tiek klystate. Taip, krykštavom labai daug, ir išties buvo ko. Bet buvo ir sunkių, o ir labai sunkių akimirkų, kai norėjau kaukti net ašai pats. Tas nieko, nes kaip užvakar plepėjom sėdėdami prie puikaus fontano puikiame mieste Mons, dar Belgijoje, tas fontanas yra puikesnis ir nuostabesnis tiek kartų kiek sunkiau jį buvo pasiekti.

Kaip sykis tame pačiame Mons’e ir sutikome “tą” žmogų. Belgija nepavedė.

Iki pat Prancūzijos labai sunkiai kasėmės – itin intensyvus eismas, nelabai draugiški vairuotojai. Sunkvežimiai važiuojantys ir nesilaikantys bent minimalaus protingo atstumo nuo dviračio – tokiam pravažiavus vos ne vos suvaldai kai trukteli į gatvę “oro kišenė”. Automobiliai, kurių tikrai ne vienas kitas pravažiuodamas privažiuoja arčiau, nutolstant matau juos vėl grįžtančius į kelio vidurį. Taip ir nesupratau ar jie taip iš negabumo, ar tyčia. Bet ir skirtumo turbūt nėra.

Naktis duobėje su vaiduokliais ir negyva varna, vidury laukų, keisti, labai keisti sapnai, šiek tiek klaikokas jausmas. Sekmadienio ryte aplinkui šaudo, tolokai, pagal garsą. Girdžiu nuo duobės (buvęs karjeras – labai gera užuoglauda nuo siaučiančių čia vėjų) krašto nusprūstant porą akmenų. Įsižiūriu – medžiotojai, apeidinėja duobę. Pasistengiu, kad patys mane pamatytų, pamoju. Pamoja atgal.

Ryte vėl pila. Jau antra diena, kai pila ir pučia be sustojimo. Pasiekiam Saint Quentin’ą, gaunam dovanų viešbutį (ačiū!). Nerealu. Kartais gal sunku įsivaizduoti, bet vanduo apskritai šioje kelionėje yra prabanga. Net geriamas. Ne kartą tenka už litrą mokėti po Eurą. Tik kelionės pradžioje susiorganizuodavom “nemokamo” geriamo vandens – užsipildydavom butelius ar tuoletuose ar degalinėse. Važiuojant civilizuotyn tarpai tarp krauklės ir čiaupo vis mažėjo, kranų lauke nebepasitaikydavo. Karštas vando prausimuisi – dar didesnė prabanga. Visuose kempinguose stovi “monetinės” – dėžutės, į kurias įmetus pusę Euro gauni keturias minutes karšto vandens. Bet kempingus dar reikia ir susirast.

Susiradus – dar ir susišnekėt. Aš ir prancūzai, štai susišnekame sunkiai. Nes aš nemoku prančūziškai, o dauguma tų, kuriuos sutinku rodo maždaug paukščio lygio komunikacinius sugebėjimus. Kontrapavyzdys – dar NL, jau sutemus, kažkuriam megagigaAntwerpenBriusellpolio (buvo mano didžiausias košmaras – apie penkias dienas trukęs miestas, beveik be jokių gyvosios gamtos intarpų) taške randam kinišką maistą išsinešimui. Meniu olandiškai, o aptarnaujanti kinė mergaičiukė moka tik pora žodžių angliškai. Reikėjo matyti kaip aš rodau kas yra traški vištiena. (Tiesa, labai džiaugiuosi, kad ji žinojo kas yra chicken). Nesuprato žodžio crispy – rodau,kad kandu ir leidžiu traškėjimo garsą. Reikėjo tai matyti. Bet suprato iš karto, maistas buvo nuostabus. Taigi, prancūzai. Niekaip nepavyksta su jais sukontaktuoti bet kokiu kitu būdu bet ne prancūziškai. Gal, bandysiu visus variantus. Nes kol kas nors gestikuliuoja ir nemažai, bet kelią iš jų rodomų gestų suprantu dažniausiai maždaug į priešingą pusę.

Ai bet jūs, mielieji, tik nepykit, bet aš labiau dabar minymu užsiimu nei kovojimu su WordPress dėl nuotraukų pavadinimų galerijoje. Tai yra kaip yra, kai grįžę šluosim šitą kamputį tai ir pataisysim viską.

Viskas nuostabiai, kiek kelia įtarimą tai, kad Belgijoje dar nesutikome “to” žmogaus – kiekvienoje šalyje buvo bent po vieną tokį personažą, kurį galima mielai prisiminti visą kelionę, o gal net visą gyvenimą po to ir tas prisiminimas šildo. Čia to žmogaus dar nesutikome, jau pasienis, visi pasieniai kažkuo panašūs – nežinau kodėl – šiukšlini, tokie labai “tranzitiniai”. Net čia gyvenentys patys atrodo “tranzitiniai”. Laikini, nepastovūs, nesirūpinantys.

Tik pasigyriau vakar FB puikiu oru ir jį kažkas iškart nujojo. Prisipažinkit, visvien rasiu kas. Buvo liūtis, tokia kokių reta. Žaibas vartikaliai viso dangaus ir iškart pila žirnio dydžio lašai. Nespėjau apsirengt olandiško neperšlampamumo kai iškart visas šlapias. Naktį nebepylė, tai atsibudom sausi. Kažkas pravažiuodamas penktą ryto iš mašinos per langą butelį išmetė, aidėjo visos pakelės.

Pataisiau bepradenčią lūžti bagažinę dvien pusantro piršto storio pagaliais. Kad dorų europiečių nešokiruoti užmaskavau viską sidabriniu Powertape’u. atrodo visai įtikinamai. Kai toks kuprinės svoris nelaiko net geriausi plienai.

Mėja kažkurią naktį sapnavo, kad aš užsiimu genetine inžinerija ir kryžminu miegmaišį su kačiuku. Miegmaišis pūkuotas ir murkia. Norėčiau.

Ant žirgų, gardemarinai.

Pirmas užbėgimas į dviračių parduotuvę buvo Hamburge, pirkom ten dėvėtus dviračius, puiki dėvėtų dviračių parduotuvė, visiems rekomenduoju. Prie dviračių dovanų gavom šalto vulkanizavimo komplektą, porą raktų ir pompą. Beprotiškai nuostabiai aptarnavo ir mikliai miklutėliai prikėlė gatvėje buvusius išstatytus dviračius gyvenimui. Ašai likau sužavėtas ir apie juos dar ilgai ir šiltai galvojau. Ir iki šiol taip.

Antras užbėgimas į dviračių parduotuvę – kažkuriame Vokietijos mikrokaimuke, net nepamenu dabar jo pavadinimo. Užsiprašiau 10 stipinų, kol meistras juos rinko dar pažiūrinėjau ką turi išsikabinę stenduose, pačiupau vairo juostelę. Kas yra bandęs važinėti su vairo juostele mane supras. Tai užkrečiama ir visam gyvenimui. Dabar man vairas ne vairas, kol pats neprisitaiko prie mano rankų. Grįžęs meistrelis suko ant dešimties stipinų dešimt galvučių, po to ilgai kažką niurnėdamas rašė ranka čekį. Lėtai įrašė skaičių 10, po to ilgai meditavo ties kaina. Akies kampučiu vis žvilgtelėdavo į mane.  Nežinau kodėl, bet šioje kelionėje mus vis išvadina “are you from England?”. Tai matyt suveikė tas pats faktorius ir vokietukas pagaliau apsisprendęs įkalė čekin 11 Eurų. Labai norėjosi palikti jį su visu tuo čekiu ir stipinais, bet man mirtinai jų reikėjo. Reikia iki šiol ir vis pakrizenam kai kurį keičiu – “žiū Eurą suku” arba “žiū, Euras iš kuprinės iškrito”.

Trečias ir ketvirtas kartas dviračiuose – Zwolle (NL) kai Mėjai ieškojau pedalų ašies kasetės, po to ir universalaus 1/2 colio rakto “koto”. Kasetę pirkau pačiam centre dideliame dviejų aukštų (gal net su pastoge) dviračių remonto ir prekybos “centriuke”. Rakto “koto” neturėjo, pakeliui užbėgau dar į  kitą parduotuvę. Ten priėmė šilčiau, bet kai pamatė, kad dviračio nepirksiu šiek tiek ataušo. Paklausė iš kur ir kur važiuoju. Lithuania kažkodėl visiems pradedant nuo NL kažkuo asocijuojasi su Slovėnija. Tikrai neįsivaizduoju kodėl, bet sekantis klausimas kaip taisyklė būna “aaa, it’s near Slovenia, yes?”. Visada. Ne išimtis ir čia. Purčiau galvą, mojavau rankomis, aiškinau, kad ne, bet plikai nusiskutęs, šiek tiek atlėpusiomis ausimis Olandas jau savo sąmonėje užfiksavo “Slovenia” ir viskas. Sako “oo, mano meistras vengras. Jūs turbūt kalbate ta pačia kalba”. Nubėga iki meistro, aš iš paskos. Meistrui aiškina kažką apie Lithunaia ir tas pačias kalbas, meistras apakęs ir pasimetęs, aš tik apakęs. Su meistru šiek tiek pabandraujam laužytai angliškai, siūlo pirkt raktą už 15 Eurų, ne, sakau. Neprašoviau.

Dar vienas apsilankymas dviračiuose – jau prancūziškoje Belgijos pusėje. Prisėdom pamedituoti prie upės su pakeliamu tiltu, pameditavom, parūkėm. Prieš pat važiuojant dar pareguliuosiu Mėjai sėdynės kampą. Tik pradėjau reguliuoti ir jaučiu, kad veržlė su pusantro centimetro varžto taip ir liko mano vienoje letenoje. Toje kur su raktu. Kitoje – sėdynė. Viskas, sakau, atvažiavom. Bet pirmai panikai praėjus ir baigus svaičioti mintyse apie medinę sėdynę iš karklų nupintą greit prisiminiau, kad ką tik pravažiavom “Peugeot” dviračių parduotuvę. Tai aš greit už savojo, sėdynė rankoje, minu iki tos parduotuvės. Mintyse kartoju kažką panašaus į “tik nebūk uždaryta, parduotuve”. Privažiuoju, atremiu dviratį į vitriną, o kita ranka, ta, kur su sėdyne, stumteliu duris – tikrinu ar neuždaryta. Durys atsidaro, o viduje skamba skambutis. Toks kur mokyklose apie pertraukas skambina. Skamba, nesustoja. Baigiu parkuoti dviratį, skamba. Greit bėga mintis “bliam, signalizaciją gal įjungiau”. Prabėga ir nubėga, užeinu vidun, uždarau paskui save duris – nustoja skambėti. Po kelių sekundžių ir kiek sutrikęs meistras ateina. Gal ilgokai skambinau, kol prisiparkavau, visgi. Aš jam angliškai, prie reikalo, va, sakau, nulūžo. Jis man čiulba prancūziškai. Gražiai taip čiulba, draugiškai. Sakau aš nė bumbum nesuprantu. Dar viena tokia muzikali tirada. Rodau sėdynę. Dar viena tirada, rodo į mano dviratį, čulba kažką. Kiek supratau iš intuicijos- tai stebisi, kad mano dviratis su sėdyne o aš sėdynę rankoj laikau. Klausia kur važiuoju. Briusel, sakau. Dar labiau čiulba. Gražiai taip. Bat man varžto reikia, sakau. Rodau, sakau “čponkšt”. A, pagaliau supranta. Nueina į “užkulisius”, grįžta su tokio pat tipo sėdynės laikikliu kaip man reikia. Lėtai, bet vis dar čiulbėdamas, gražiai taip, išardo manąjį, ką ten ardyt, ištrauki varžto likutį ir pažyra viskas ant stalo. Gražiai sudėlioja visas dalis, beveik pagal dydį. Gražu, ir tas jo čiulbėjimas, irgi gražu. Nė trupučio neužsičiaupia, vienu metu kažką apie “parle not france” ir “parle english” – jaja, sakau english only. Juokiasi ir čiulba toliau. Bando sudėti savąją detalę ant mano sėdynės. Nelabai tinka, milimetro kokio trūksta. Va, sakau, imam tą vidurinę dalį ir dedam čia, o va tas imam maniškes. Na ir arkliui olandiškam jau aišku. O, taip sako, ir ima išorines kabes ir vidurį mano, o saviškį tai tik varžtą bando pritakyt. Netinka. Na, sakau va, žiūrėk, imu reikiamas savas dalis, duodu jam į rankas reikiamą jo dalį ir sakau dėk gi, va čia. A, jo, sako, dar viena čiulbesio tirada. Sudedam viską. Pala, sako. Nubėga į užkulisius. Grįžta su tepalo buteliuku, papila po lašą ant kiekvienos veržlės. Čia, sako, kad vėl neužklynitų. Aha, sakau, kiek mokėt sakau? Rodo penkis pirštus. Duodu jam penkis Eurus. Duoda man Eurą gražos. Nene, sakau, perskaičiuok. Čia seka pusantros minutės čiulbesio tirada, ir pagaliau susivokia, jo, akurat sako. Atsimojuojam ir lekiu atgal. Mėja sako “kur taip ilgai užtrukai?”. Juokiuosi.

Tokie tie meistrai, juokingi.